Subsidiarumo principas
Pasidalijamosios kompetencijos srityse (žr. toliau pateikiamą C skirsnį) Europos Sąjungos sutartyje nustatytu subsidiarumo principu apibrėžiamos sąlygos, kuriomis pirmenybę imtis veiksmų turi ne valstybės narės, o Sąjunga.
Teisinis pagrindas
Europos Sąjungos sutarties (toliau – ES sutartis) 5 straipsnio 3 dalis ir Protokolas (Nr. 2) dėl subsidiarumo ir proporcingumo principų taikymo.
Tikslai
Subsidiarumo ir proporcingumo principais vadovaujamasi įgyvendinant Europos Sąjungos įgaliojimus. Srityse, kurios nepriklauso ES išimtinei kompetencijai, taikant subsidiarumo principą siekiama ne tik išsaugoti valstybių narių teisę priimti sprendimus ir imtis veiksmų, bet ir įteisinti Sąjungos veiksmus, kai valstybės narės veiksmo tikslų negali deramai pasiekti, o Sąjungos lygiu „dėl numatomo veiksmo masto arba poveikio“ juos pasiekti būtų geriau. Šis principas į Europos Sąjungos sutartis buvo įtrauktas siekiant taip pat užtikrinti, kad įgaliojimai būtų vykdomi kuo artimesniu piliečiams lygmeniu, vadovaujantis ES sutarties 10 straipsnio 3 dalyje įtvirtintu artumo principu.
Laimėjimai
A. Kilmė ir istorinė raida
Subsidiarumo principas oficialiai buvo įtvirtintas 1992 m. pasirašyta ES sutartimi: pagal ES sutartį nuoroda į šį principą buvo įtraukta į Europos bendrijos steigimo sutartį (EB sutartį). Vis dėlto subsidiarumo kriterijus, nors taip jis dar nebuvo vadinamas, aplinkosaugos srityje pradėtas taikyti jau 1986 m., pasirašius Suvestinį Europos aktą. Europos Bendrijų Pirmosios instancijos teismas 1995 m. vasario 21 d. sprendime (T-29/92) nurodė, kad, kol neįsigaliojo Europos Sąjungos sutartis, subsidiarumo principas nėra bendrasis teisės principas, pagal kurį turėtų būti vertinamas Bendrijos aktų teisėtumas.
1997 m. pasirašyta Amsterdamo sutartimi, nekeičiant subsidiarumo principo formuluotės, pateiktos pernumeruotos EB sutarties 5 straipsnio antroje pastraipoje, EB sutartis buvo papildyta Protokolu dėl subsidiarumo ir proporcingumo principų taikymo (toliau – 1997 m. protokolas). Priėmus protokolą dėl subsidiarumo, bendrasis subsidiarumo principo taikymo modelis, dėl kurio prieš tai buvo susitarta Edinburgo Europos Vadovų Tarybos 1992 m. susitikime, tapo teisiškai privalomas ir teismo kontroliuojamas.
2007 m. pasirašyta Lisabonos sutartimi, kuria iš dalies keičiamos ES sutartis ir EB sutartis, subsidiarumo principas įrašytas į ES sutarties 5 straipsnio 3 dalį, o atitinkama EB sutarties nuostata panaikinta visiškai perimant jos formuluotę. Joje taip pat papildomai pateikta aiški nuoroda į subsidiarumo principo regioninį ir vietos aspektą. Be to, Lisabonos sutartimi 1997 m. protokolas buvo pakeistas nauju Protokolu Nr. 2, kurio naujosios nuostatos visų pirma susijusios su nacionalinių parlamentų vaidmeniu kontroliuojant, kaip laikomasi subsidiarumo principo (žr. 1.3.5).
B. Apibrėžtis
Subsidiarumo principo esmė ir svarbiausias tikslas – užtikrinti tam tikrą žemesnio lygio valdžios institucijų nepriklausomumą nuo aukštesnės valdžios institucijų arba vietos valdžios institucijų nepriklausomumą nuo centrinės valdžios. Tai reiškia, kad kelių lygių valdžios institucijos dalijasi įgaliojimais. Tokiu pat principu grindžiama federalinių valstybių institucijų sistema.
Europos Sąjungoje subsidiarumo principas yra taikomas kaip Sąjungos neišimtinių įgaliojimų vykdymo reguliavimo kriterijus. Pagal šį principą Sąjunga neturi teisės imtis veiksmų tam tikroje srityje, jei pačios valstybės narės gali ją veiksmingai reglamentuoti centriniu, regioniniu arba vietos lygiu. Kita vertus, pagal šį principą Sąjungai suteikiama teisė vykdyti savo įgaliojimus tik jei valstybės narės negali tinkamai pasiekti numatyto veiksmo tikslų ir jei veiksmais Sąjungos lygmeniu gali būti sukurta pridėtinė vertė.
Pagal ES sutarties 5 straipsnio 3 dalį Sąjungos institucijų veiksmai atitinka subsidiarumo principą, jei yra įvykdytos trys sąlygos: a) sritis neturi priklausyti išimtinei Sąjungos kompetencijai (neišimtinės kompetencijos sritis); b) valstybės narės negali deramai pasiekti numatyto veiksmo tikslų (būtinybė); c) atsižvelgiant į veiksmo mastą arba poveikį, Sąjunga šį veiksmą įvykdytų sėkmingiau (pridėtinė vertė).
C. Taikymo sritis
1. Sąjungos kompetencijos ribos
Subsidiarumo principas taikomas pasidalijamosios kompetencijos sritims, išvardytoms Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) 4 straipsnio 2 dalyje. Sričių sąrašas nėra baigtinis. Be Sąjungai suteiktos išimtinės kompetencijos (3 straipsnis) ir kompetencijos koordinuoti, remti ar papildyti valstybių narių veiksmus (5 ir 6 straipsniai), pasidalijamoji kompetencija yra sritys, kuriose valstybės narės gali imtis iniciatyvos tik tiek, kiek Sąjunga nepasinaudojo savo kompetencija (SESV 2 straipsnio 2 dalis). Tai kompetencija, kuria Sąjunga gali pasinaudoti visiškai arba iš dalies ir kuri dėl naudojimosi ja tampa išimtine, kol Sąjunga nusprendžia ja nebesinaudoti. Visų pirma šios sritys apima vidaus rinką, Sutartyje apibrėžtą socialinę politiką, ekonominę, socialinę ir teritorinę sanglaudą, žemės ūkį ir žuvininkystę (išskyrus jūrų biologinių išteklių išsaugojimą), aplinką, vartotojų apsaugą, transportą, transeuropinius tinklus, energetiką, laisvės, saugumo ir teisingumo erdvę ir pagrindinius sveikatos saugumo klausimus.
2. Subsidiarumo principo taikymas
Subsidiarumo principas taikomas visoms Sąjungos institucijoms ir yra itin svarbus praktiniu aspektu vykdant teisėkūros procedūras. Lisabonos sutartimi sustiprintas nacionalinių parlamentų ir Teisingumo Teismo vaidmuo kontroliuojant, kaip laikomasi subsidiarumo principo. Į Lisabonos sutartį buvo ne tik įtraukta aiški nuoroda į subsidiarumo principo subnacionalinį aspektą, bet ir sustiprintas Europos regionų komiteto vaidmuo ir nacionaliniams parlamentams sudaryta galimybė savo nuožiūra įtraukti regioninius parlamentus, suteikiant jiems teisėkūros įgaliojimus pagal išankstinio perspėjimo mechanizmą.
D. Nacionalinių parlamentų vykdoma kontrolė
Pagal ES sutarties 5 straipsnio 3 dalies antrą pastraipą ir 12 straipsnio b punktą nacionaliniai parlamentai, taikydami Protokole Nr. 2 nustatytą procedūrą, užtikrina, kad būtų laikomasi subsidiarumo principo. Pagal pirmiau minėtą išankstinio perspėjimo mechanizmą visi nacionaliniai parlamentai ar bet kurie nacionalinio parlamento rūmai per aštuonias savaites nuo teisėkūros procedūra priimamo akto projekto pateikimo datos gali pateikti Europos Parlamento, Tarybos ir Komisijos pirmininkams pagrįstą nuomonę, kodėl, jų manymu, tam tikras projektas neatitinka subsidiarumo principo. Kai pagrįstai nuomonei pritariama ne mažiau kaip trečdaliu nacionaliniams parlamentams priskirtų balsų (dvejų rūmų parlamentai turi po vieną balsą kiekvieniems rūmams, o vienų rūmų parlamentai turi po du balsus), projektas turi būti persvarstomas (geltonosios kortelės procedūra). Teisėkūros procedūra priimamo akto projektą pateikusi institucija gali nuspręsti jo nekeisti, iš dalies pakeisti arba jį atsiimti, nurodydama atitinkamo savo sprendimo motyvus. Sprendžiant dėl teisės aktų projektų, susijusių policijos ir teisminiu bendradarbiavimu baudžiamosiose bylose, šis reikalavimas mažesnis – pakanka ketvirtadalio nacionalinių parlamentų balsų. Kai vykdant įprastą teisėkūros procedūrą pasiūlymo dėl teisėkūros procedūra priimamo akto atitiktimi subsidiarumo principui suabejojama nacionaliniams parlamentams priskirtų balsų paprasta dauguma, o Komisija nusprendžia nekeisti savo pasiūlymo, klausimas perduodamas teisės aktų leidėjui (Parlamentui ir Tarybai) ir sprendimas priimamas per pirmąjį svarstymą. Jei teisės aktų leidėjas mano, kad pasiūlymas dėl teisėkūros procedūra priimamo akto yra nesuderinamas su subsidiarumo principu, toks pasiūlymas gali būti atmestas 55 proc. Tarybos narių balsų dauguma arba Europos Parlamento balsų dauguma (vadinamoji oranžinė kortelė).
Iki šiol geltonosios kortelės procedūra taikyta tris kartus, o oranžinės kortelės procedūra – niekada. 2012 m. gegužės mėn. pirmą kartą buvo panaudota geltonoji kortelė dėl Monti II pasiūlymo dėl reglamento dėl naudojimosi teise imtis kolektyvinių veiksmų atsižvelgiant į įsisteigimo ir paslaugų teikimo laisves. Iš viso 12 iš 40 nacionalinių parlamentų arba šių parlamentų rūmų nusprendė, kad pasiūlymo turinys neatitinka subsidiarumo principo. Galiausiai Komisija atsiėmė savo pasiūlymą, nors ji laikėsi pozicijos, kad subsidiarumo principas pažeistas nebuvo. 2013 m. spalio mėn. 14 nacionalinių parlamentų rūmų 11-oje valstybių narių dar kartą panaudojo geltonąją kortelę dėl pasiūlymo dėl reglamento dėl Europos prokuratūros įsteigimo. Išnagrinėjusi nacionalinių parlamentų pateiktas pagrįstas nuomones, Komisija nusprendė nekeisti pasiūlymo, teigdama, kad jis atitinka subsidiarumo principą. Trečią kartą geltonąją kortelę 14 nacionalinių parlamentų rūmų 11-oje valstybių narių 2016 m. gegužės mėn. panaudojo prieš pasiūlymą dėl Darbuotojų komandiravimo direktyvos peržiūros. Šiuo atveju Komisija, laikydamasi nuomonės, kad ji nepažeidžia subsidiarumo principo, nes darbuotojų komandiravimo klausimas pagal apibrėžtį yra tarpvalstybinio pobūdžio, išsamiai pagrindė sprendimą nekeisti savo pasiūlymo.
Europos Sąjungos parlamentų Sąjungos reikalų komitetų konferencija (COSAC) yra naudinga platforma nacionaliniams parlamentams dalytis informacija, susijusia su subsidiarumo kontrole. Be to, vietos ir regionų valdžios institucijų ir ES institucijų keitimąsi informacija palengvina Europos regionų komiteto prižiūrimas Subsidiarumo stebėsenos tinklas. Šio tinklo nariai yra įstatymų leidžiamąją galią turintys regionų parlamentai ir vyriausybės, įstatymų leidžiamosios galios neturinčios vietos ir regionų valdžios institucijos ir vietos valdžios institucijų asociacijos Europos Sąjungoje. Jo veikloje taip pat gali dalyvauti Europos regionų komiteto nacionalinės delegacijos ir nacionalinių parlamentų rūmai.
E. Naujausi instituciniai pokyčiai
2017 m. lapkričio mėn. Komisija įsteigė Subsidiarumo, proporcingumo ir veikimo mažiau, bet efektyviau darbo grupę, kuri savo ataskaitą pateikė 2018 m. liepos mėn. Remdamasi savo rekomendacijomis, 2018 m. spalio mėn. Komisija paskelbė subsidiarumo dokumentų rinkinį, kuriame pateikta subsidiarumo ir proporcingumo vertinimo poveikio vertinimuose, vertinimuose ir aiškinamuosiuose memorandumuose lentelė.
Subsidiarumo ir proporcingumo principai buvo labai svarbūs Konferencijai dėl Europos ateities (2021 m. balandžio mėn. – 2022 m. gegužės mėn.), kurioje buvo pateikti 49 pasiūlymai, apimantys 326 priemones, susijusias su pagrindiniais Europos prioritetais ir uždaviniais, įskaitant demokratijos klausimą. 2023 m. lapkričio 22 d. Parlamento rezoliucijoje siūloma stiprinti Teisingumo Teismo atliekamą subsidiarumo peržiūrą, aštuonių savaičių laikotarpį nacionaliniams parlamentams pratęsti iki dvylikos savaičių, regioninių parlamentų nuomones įtraukti į nacionalines pagrįstas nuomones ir nustatyti žaliosios kortelės mechanizmą, pagal kurį nacionaliniai parlamentai galėtų siūlyti teisėkūros iniciatyvas.
Po Konferencijos aktyvaus subsidiarumo sąvoka tapo svarbesnė. 11-oji subsidiarumo konferencija 2024 m. buvo skirta temai „Geresnis reglamentavimas ir aktyvus subsidiarumas – svarbiausi rezultatyvios ES veiksniai“. 2024 m. metinėje ataskaitoje (paskelbtoje 2025 m. rugsėjo 8 d.) Komisija dar kartą patvirtino, kad aktyvus subsidiarumas ir visapusiškas bendradarbiavimas su vietos ir regionų valdžios institucijomis tebėra pagrindiniai 2024–2029 m. kadencijos prioritetai.
F. Teismų vykdoma kontrolė
Subsidiarumo principo laikymasis gali būti tikrinamas atgaline data (priėmus teisės aktą), kreipiantis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą, kaip nurodyta ir protokole. Vis dėlto Sąjungos institucijoms suteikiama didelė veiksmų laisvė taikant šį principą. Bylų C-84/94 ir C-233/94 sprendimuose Teisingumo Teismas nurodė, kad subsidiarumo principo laikymasis yra viena iš sąlygų, kurias privaloma pagrįsti pagal SESV 296 straipsnį. Šis reikalavimas įvykdomas, jeigu iš konstatuojamųjų dalių visumos galima spręsti apie principo laikymąsi ir į jį buvo atsižvelgta nagrinėjant teisės aktą. Viename iš naujesnių sprendimų (byloje C-547/14, Philip Morris, 218 dalis) Teismas dar kartą patvirtino, kad jis turi patikrinti, „ar remdamasis konkrečiomis aplinkybėmis pagrįsta informacija Sąjungos teisės aktų leidėjas galėjo nuspręsti, kad numatomo veiksmo tikslas gali būti geriau pasiektas Sąjungos lygmeniu“. Dėl procedūrinių garantijų ir, visų pirma, pareigos pateikti motyvus dėl subsidiarumo, Teismas priminė, kad pareigos motyvuoti laikymasis „turi būti vertinamas atsižvelgiant ne tik į ginčijamo akto tekstą, bet ir į jo kontekstą ir konkretaus atvejo aplinkybes“ (225 dalis).
2021 m. paskelbtame Parlamento darbiniame dokumente dėl subsidiarumo ir proporcingumo principų nustatyta, kad „Teisingumo Teismas niekada nėra panaikinęs priemonės dėl subsidiarumo principo pažeidimo“, ir siūloma „įsteigti nepriklausomą subsidiarumo komitetą, kurį sudarytų nacionalinių konstitucinių teismų pirmininkai, siekiant įveikti šį politinį šališkumą ir pagerinti teisės aktų peržiūrų kokybę“.
Valstybės narės gali pareikšti ieškinius Teisme dėl teisėkūros procedūra priimtų aktų paskelbimo negaliojančiais dėl subsidiarumo principo pažeidimo savo nacionalinio parlamento arba jo rūmų vardu, laikydamosi savo teisinės sistemos. Jeigu SESV numatyta, kad turi būti konsultuojamasi su Europos regionų komitetu dėl teisėkūros procedūra priimamų aktų, šis komitetas taip pat gali pateikti tokius ieškinius. Neseniai paskelbtame M. Draghi pranešime teigiama, kad, nepaisant tokių svarbių įgaliojimų, šie subjektai nedažnai užginčijo Komisijos pasiūlymus dėl teisėkūros procedūra priimamų aktų. Pranešime pasisakoma už ES masto tyrimą, kurį atliekant būtų išnagrinėtos tokio nacionalinių parlamentų požiūrio priežastys.
2024 m. rugpjūčio mėn. nacionalinis parlamentas pareiškė pirmąjį ieškinį dėl subsidiarumo principo pažeidimo pagal Protokolą Nr. 2 dėl Reglamento (ES) 2024/1351 dėl prieglobsčio ir migracijos valdymo (Prancūzijos Nacionalinės Asamblėjos iškelta byla C-553/24). Šis svarbus veiksmas, kurį pagal Prancūzijos Konstitucijos 88–6 straipsnį inicijavo tik 60 parlamento narių iš 577, rodo, kad subsidiarumo kontrolė tapo prieinama parlamentinėms mažumoms tam tikruose nacionaliniuose parlamentuose, taip potencialiai sustiprinant demokratinę priežiūrą ir subsidiarumo principo vykdymo užtikrinimą tiek nacionaliniu, tiek Europos lygmenimis.
Europos Parlamento vaidmuo
Tvirtinant Europos Sąjungos sutarties projektą 1984 m. vasario 14 d. Parlamento iniciatyva buvo pasiūlyta nuostata, kuri tapo subsidiarumo koncepcijos pagrindu ir pagal kurią tais atvejais, kai pagal Sutartį numatyta Sąjungos kompetencija konkuruoja su valstybių narių kompetencija, valstybės narės gali veikti tose srityse, kuriose Sąjunga nėra priėmusi norminių aktų. Be to, pasiūlyme pabrėžiama, kad Sąjunga veiksmų turėtų imtis tik tada, jei bendrai veikiant jie būtų įvykdyti veiksmingiau nei valstybėms narės veikiant atskirai.
Parlamentas šiuos pasiūlymus įtraukė į daugelį rezoliucijų (pvz., 1989 m. lapkričio 23 d., 1989 m. gruodžio 14 d., 1990 m. liepos 12 d., 1990 m. lapkričio 21 d. ir 1995 m. gegužės 18 d. rezoliucijos), kuriose patvirtino savo pritarimą subsidiarumo principo taikymui.
A. Tarpinstituciniai susitarimai
Parlamentas priėmė keletą priemonių, kad pagal Sutartis galėtų imtis savo vaidmens, susijusio su subsidiarumo principo taikymu. Parlamento darbo tvarkos taisyklių 43 straipsnyje nustatyta, kad „Parlamentas, svarstydamas pasiūlymą dėl teisėkūros procedūra priimamo akto, atkreipia ypatingą dėmesį į tai, ar pasiūlyme laikomasi subsidiarumo ir proporcingumo principų“. Teisės reikalų komitetas yra Parlamento komitetas, kurio horizontalioji užduotis – stebėti, kaip laikomasi subsidiarumo principo. Todėl jis reguliariai rengia pranešimus dėl Komisijos metinių subsidiarumo ir proporcingumo principų taikymo ataskaitų.
Taryba, Parlamentas ir Komisija 1993 m. spalio 25 d. pasirašė tarpinstitucinį susitarimą dėl subsidiarumo principo įgyvendinimo procedūrų, kuriame aiškiai išreiškė trijų institucijų norą ryžtingai siekti pažangos šioje srityje. Taip šios institucijos įsipareigojo laikytis subsidiarumo principo. Naudojantis subsidiarumo principo taikymo procedūromis susitarime nustatyta praktinė Sąjungos institucijoms pagal Sutartis suteiktų įgaliojimų vykdymo tvarka, kad jos galėtų įgyvendinti šiomis Sutartimis joms nustatytus tikslus. Komisija įsipareigojo atsižvelgti į subsidiarumo principą ir įrodyti, kad jo buvo laikomasi; tai taip pat galioja Parlamentui ir Tarybai jiems suteiktų įgaliojimų srityse.
Pagal 2016 m. balandžio 13 d. Europos Parlamento, Europos Sąjungos Tarybos ir Europos Komisijos tarpinstitucinį susitarimą dėl geresnės teisėkūros (jis pakeitė 2003 m. gruodžio mėn. Tarpinstitucinį susitarimą ir 2005 m. lapkričio mėn. Tarpinstitucinį bendrą požiūrį į poveikio vertinimą) Komisija aiškinamajame memorandume privalo pagrįsti siūlomas priemones subsidiarumo principo atžvilgiu ir atsižvelgti į šį principą atlikdama poveikio vertinimą. Be to, pagal 2010 m. lapkričio 20 d. pagrindų susitarimą dėl Europos Parlamento ir Europos Komisijos santykių Parlamentas ir Komisija įsipareigoja bendradarbiauti su nacionaliniais parlamentais, kad jiems būtų sudarytos geresnės sąlygos vykdyti su subsidiarumo principu susijusius kontrolės įgaliojimus.
B. Europos Parlamento rezoliucijos
Jau 1997 m. gegužės 13 d. rezoliucijoje Europos Parlamentas išreiškė nuomonę, kad subsidiarumo principas yra privaloma teisės norma, ir priminė, kad jo įgyvendinimas neturėtų sudaryti kliūčių vykdyti Sąjungai suteiktus išimtinius įgaliojimus ir neturėtų tapti Bendrijos acquis (dabar – ES acquis) kvestionavimo priežastimi. Savo 2003 m. balandžio 8 d. rezoliucijoje Parlamentas pridūrė, kad nesutarimus geriausia būtų spręsti politiniu lygmeniu visiškai atsižvelgiant į Konvento dėl Europos ateities pasiūlymus dėl nacionalinių parlamentų taikomo išankstinio perspėjimo mechanizmo subsidiarumo srityje sukūrimo. Šis mechanizmas faktiškai buvo įtrauktas į Lisabonos sutartį (žr. ankstesnį tekstą ir 1.3.5).
2012 m. rugsėjo 13 d. rezoliucijoje Parlamentas palankiai įvertino aktyvesnį nacionalinių parlamentų dalyvavimą tikrinant, ar pasiūlymai dėl teisėkūros procedūra priimamų aktų atitinka subsidiarumo ir proporcingumo principus, ir pasiūlė apsvarstyti priemones, kuriomis būtų siekiama pašalinti galimas nacionalinių parlamentų dalyvavimo subsidiarumo kontrolės mechanizme kliūtis.
Savo 2018 m. balandžio 18 d. rezoliucijoje Parlamentas pažymėjo, kad smarkiai padaugėjo nacionalinių parlamentų pateiktų pagrįstų nuomonių, o tai rodo, kad jie ėmė aktyviau dalyvauti Sąjungos sprendimų priėmimo procese. Joje taip pat teigiamai vertinamas nacionalinių parlamentų noras būti aktyvesniais naudojantis vadinamosios žaliosios kortelės procedūra. Šiuo atžvilgiu jis rekomendavo visapusiškai pasinaudoti esamomis priemonėmis, kuriomis nacionaliniams parlamentams suteikiama galimybė dalyvauti teisėkūros procese, nesukuriant naujų institucinių ir administracinių struktūrų.
2019 m. vasario 13 d. rezoliucijoje Parlamentas pabrėžė esminį vietos valdžios institucijų, ypač įstatymų leidžiamąją galią turinčių regionų parlamentų, vaidmenį. Jis taip pat atkreipė dėmesį į Subsidiarumo, proporcingumo ir veikimo mažiau, bet efektyviau darbo grupės rekomendacijas, tačiau pažymėjo, kad Parlamentas jau atkreipė dėmesį į daugelį jų, visų pirma dėl nacionalinių parlamentų vaidmens ir būtinybės reformuoti išankstinio perspėjimo sistemą.
Savo 2021 m. birželio 24 d. rezoliucijoje Parlamentas pabrėžė, kad vietos ir regionų valdžios institucijos įgyvendina ir taiko apie 70 proc. ES teisės aktų, ir paragino Komisiją jas labiau įtraukti, kad jos dalyvautų konsultacijų procese, taip pat integruoti vadinamąjį tinklo modelį, taip siekiant įvertinti, kaip sprendimų priėmimo procese laikomasi subsidiarumo ir proporcingumo principų. Parlamentas taip pat pabrėžė, kad dėl dabartinės subsidiarumo kontrolės mechanizmo procedūros struktūros nacionaliniai parlamentai, esant trumpiems terminams, skiria per daug laiko techniniam ir teisiniam vertinimui, – tai trukdo siekti tikslo vykdyti gilesnes politines diskusijas Europos politikos klausimais;
2023 m. lapkričio 23 d. rezoliucijoje Parlamentas atkreipė dėmesį į tai, kad labai padaugėjo nacionalinių parlamentų pagrįstų nuomonių (nuo 9 nuomonių 2020 m. iki 34 nuomonių 2022 m.), ir dar kartą patvirtino, kad nuo Lisabonos sutarties įsigaliojimo niekada nebuvo naudojama oranžinė kortelė. Jis paragino anksčiau į teisėkūros procedūrą įtraukti nacionalinius parlamentus ir pateikti išsamesnius Komisijos paaiškinimus, kad būtų galima atlikti patikimus subsidiarumo vertinimus. Parlamentas taip pat paragino Tarybą padidinti skaidrumą skelbiant daugiau dokumentų, visų pirma valstybių narių pozicijas, taip sustiprinant parlamentinę kontrolę.
2024 m. sausio 17 d. rezoliucijoje Parlamentas pritarė nacionalinių parlamentų prašymui pratęsti aštuonių savaičių laikotarpį pagrįstoms nuomonėms pateikti ir paragino atliekant kitą Sutarties peržiūrą nustatyti dvylikos savaičių laikotarpį. Parlamentas taip pat pasiūlė nustatyti žaliosios kortelės procedūrą, pagal kurią ne mažiau kaip trečdalis nacionalinių parlamentų galėtų prašyti Komisijos arba Parlamento pateikti pasiūlymus dėl teisėkūros procedūra priimamų aktų, taip darydami teigiamą poveikį Europos diskusijoms.
Christophe BEAUDOUIN / JAGODA KAROLINA MACIEJEWSKA / Mariusz Maciejewski