Raida iki Suvestinio Europos akto
Pagrindiniai ankstesnių Sutarčių pakeitimai buvo susiję su Bendrijos nuosavų išteklių kūrimu, Parlamento galių biudžeto valdymo srityje stiprinimu, Europos Parlamento narių rinkimais tiesioginiu visuotiniu balsavimu ir Europos pinigų sistemos sukūrimu. 1986 m. įsigaliojus Suvestiniam Europos aktui, kuriuo iš esmės pakeista Romos sutartis, buvo sustiprinta integracija sukuriant didelę vidaus rinką.
Pagrindiniai pirmojo integracijos etapo pasiekimai
Europos ekonominės bendrijos steigimo sutarties (taip pat vadinama Romos sutartimi) 8 straipsnyje numatyta užbaigti kurti bendrąją rinką per pereinamąjį 12 metų laikotarpį trimis etapais, kurių pabaiga – 1969 m. gruodžio 31 d. Pirmasis jos tikslas – muitų sąjunga – pasiektas greičiau nei tikėtasi. Pereinamasis kvotų didinimo ir laipsniško vidaus muitų kliūčių panaikinimo laikotarpis baigėsi jau 1968 m. liepos 1 d. Tačiau net ir pasibaigus pereinamajam laikotarpiui tebebuvo didelių kliūčių judėjimo laisvei. Tuo pat metu Europos ekonominė bendrija patvirtino bendrus prekybos su Europos ekonominei bendrijai nepriklausančiomis šalimis išorės tarifus.
Iniciatyvos „Žalioji Europa“ sukūrimas buvo kitas didelis Europos integracijos projektas. 1962 m. priimti pirmieji reglamentai dėl bendros žemės ūkio politikos (BŽŪP) ir sukurtas Europos žemės ūkio orientavimo ir garantijų fondas (EŽŪOGF).
Pirmieji Sutarčių pakeitimai
A. Institucijų tobulinimas
Pirmieji instituciniai pokyčiai įvyko pagal 1965 m. balandžio 8 d. sudarius Sujungimo sutartį ir sujungus vykdomąsias institucijas. Šis dokumentas įsigaliojo 1967 m., pagal jį įsteigta Europos Bendrijų (Europos anglių ir plieno bendrijos, EEB ir Europos atominės energijos bendrijos) jungtinė Taryba ir jungtinė Komisija ir pradėtas taikyti bendro biudžeto principas.
B. Nuosavi ištekliai ir biudžeto valdymo įgaliojimai
1970 m. balandžio 21 d. Tarybos sprendimu dėl valstybių narių finansinių įnašų pakeitimo Bendrijų nuosavais ištekliais sukurta Bendrijos nuosavų išteklių sistema, pakeitusi valstybių narių finansinius įnašus (1.4.1).
- 1970 m. balandžio 22 d. Liuksemburgo sutartimi Parlamentui suteikti tam tikri biudžeto valdymo įgaliojimai (1.3.1).
- 1975 m. liepos 22 d. Sutartis, iš dalies pakeičianti tam tikras Europos ekonominės bendrijos steigimo sutarčių ir Europos Bendrijų jungtinės Tarybos steigimo sutarties (Briuselio sutartis) finansines nuostatas, suteikė Parlamentui teisę atmesti biudžetą ir patvirtinti Komisijai biudžeto įvykdymą. Ta pačia sutartimi įkurti Audito Rūmai – institucija, atsakinga už Bendrijos sąskaitų priežiūrą ir finansų valdymą (1.3.12).
C. Rinkimai
1976 m. rugsėjo 20 d. Aktu Parlamentui suteiktas naujas teisėtumo ir valdymo pagrindas, nustatant rinkimų į jį tvarką pagal tiesioginę visuotinę rinkimų teisę (1.3.4). Aktas persvarstytas 2002 m., nustatytas bendrasis proporcinio atstovavimo principas ir kitos bendrosios nuostatos dėl nacionalinių teisės aktų, susijusių su Europos Parlamento rinkimais.
D. Plėtra
Jungtinė Karalystė prie Bendrijos prisijungė 1973 m. sausio 1 d. kartu su Danija ir Airija; Norvegijoje per referendumą žmonės balsavo prieš įstojimą į Bendriją. 1981 m. nare tapo Graikija, o 1986 m. prie jos prisijungė Portugalija ir Ispanija.
E. ES biudžetas
Po šio pirmojo plėtros etapo buvo raginimų griežtinti biudžetą ir reformuoti BŽŪP. 1979 m. Europos Vadovų Taryba pasiekė susitarimą dėl įvairių papildomų priemonių. 1984 m. Fontenblo susitarimais rastas tvarus sprendimas, pagrįstas principu, kad korekcijos gali būti daromos siekiant suteikti pagalbą valstybėms narėms, kurių finansinė našta per didelė, lyginant su santykiniu jų gerovės lygiu.
Tolesnės integracijos planai
Nepaisant 1954 m. rugpjūčio mėn. nesėkmės įkurti Europos gynybos bendriją po pradinių ekonominės Bendrijos laimėjimų septintojo dešimtmečio pradžioje ėmė ryškėti siekis sukurti valstybių narių politinę sąjungą.
A. Nesėkmingos pastangos sukurti politinę sąjungą
Bonos aukščiausiojo lygio susitikime 1961 m. šešių Europos Bendriją įkūrusių valstybių narių valstybių arba vyriausybių vadovai paprašė tarpvyriausybinio komiteto, kuriam pirmininkavo Prancūzijos ambasadorius Christian Fouchet, pateikti pasiūlymų dėl Europos tautų sąjungos politinio statuso. Šis tyrimų komitetas du kartus – 1960 m. ir 1962 m. – veltui stengėsi valstybėms narėms pateikti sutarties projektą, kuris būtų priimtinas visiems, nors C. Fouchet savo planą grindė griežtu valstybių narių tapatybės išsaugojimu, taip atmesdamas federacijos galimybę.
Politinės bendrijos nebuvimą pakeitė Europos politinis bendradarbiavimas. 1969 m. gruodžio mėn. aukščiausiojo lygmens susitikime Hagoje valstybių arba vyriausybių vadovai nusprendė ieškoti geriausio būdo siekti pažangos politinio vienijimosi srityje. 1970 m. spalio mėn. užsienio reikalų ministrų priimtas E. Davignono pranešimas, kuris vėliau buvo išplėtotas kituose pranešimuose, sudarė EPB pagrindą iki tol, kol įsigaliojo Suvestinis Europos aktas (SEA).
B. 1966 m. krizė
Rimta krizė kilo tada, kai trečiajame pereinamojo laikotarpio etape Tarybos tam tikroms sritims taikomos vienbalsiškumo taisykle pagrįstos balsavimo procedūros buvo į kvalifikuotos daugumos balsavimą. Prancūzija nesutiko su keletu Komisijos siūlymų, tarp jų buvo BŽŪP finansavimo priemonės, ir nustojo dalyvauti svarbiausiuose Bendrijos posėdžiuose (laikėsi „tuščios kėdės“ politikos). Galiausiai, išeitis rasta pasiekus Liuksemburgo kompromisą (1.3.7), pagal kurį susitartą, kad, kai kyla pavojus labai svarbiems vienos ar kelių valstybių interesams, Tarybos narės stengsis priimti tokius sprendimus, kuriuos galėtų priimti visos valstybės narės, sykiu paisant jį abipusių interesų.
C. Didėjanti Europos aukščiausiojo lygmens susitikimų svarba
Nors ir nepriklausydamos Bendrijos institucijoms, valstybių narių valstybių arba vyriausybių vadovų konferencijos pradėjo teikti politinius nurodymus ir spręsti problemas, kurių Ministrų Taryba negalėjo įveikti. Po pirmųjų posėdžių 1961 m. ir 1967 m. šios konferencijos tapo vis svarbesnės, o 1969 m. gruodžio 1–2 d. Hagos aukščiausiojo lygmens susitikime leista pradėti derybas dėl Bendrijos plėtros ir susitarta dėl Bendrijos finansavimo sistemos; gruodžio mėn. Fontenblo aukščiausiojo lygmens susitikime (1974 m. gruodžio mėn.) priimti esminiai politiniai sprendimai dėl tiesioginių rinkimų į Europos Parlamentą ir dėl sprendimų priėmimo procedūrų Taryboje. Šiame aukščiausiojo lygmens susitikime valstybių ar vyriausybių vadovai taip pat nusprendė susitikti tris kartus per metus Europos Vadovų Taryboje, kad būtų galima aptarti Bendrijos reikalus ir politinį bendradarbiavimą (1.3.6).
D. Institucinė reforma ir pinigų politika
Aštuntojo dešimtmečio pabaigoje valstybėse narėse kilo įvairių iniciatyvų siekiant suderinti ekonominės ir fiskalinės krypties valstybių narių politiką. Siekiant išspręsti pinigų nestabilumo problemą ir panaikinti jo neigiamus padarinius BŽŪP ir valstybių narių sanglaudai, 1978 m. Brėmeno ir Briuselio Europos Vadovų Taryba sukūrė Europos pinigų sistemą (EPS). EPS, sukurta savanoriškumo ir atskyrimo pagrindu (JK nusprendė nedalyvauti valiutų kurso mechanizme), buvo grindžiama bendru atsiskaitymo vienetu – Europos piniginiu vienetu.
Londone vykusiame Europos Vadovų Tarybos susitikime 1981 m. Vokietijos ir Italijos užsienio reikalų ministrai Hans-Dietrich Genscher ir Emilio Colombo pateikė pasiūlymą dėl „Europos akto“, kuris apimtų įvairius aspektus: politinį bendradarbiavimą, kultūrą, pagrindines teises, įstatymų suderinimą srityse, kurių neapima Bendrijos sutartys, ir būdus smurto, terorizmo ir nusikalstamumo problemoms spręsti. Visas originalus pasiūlymas priimtas nebuvo, tačiau kai kurios pasiūlymo dalys įtrauktos į 1983 m. birželio 19 d. Štutgarte patvirtintą „Iškilmingą deklaraciją dėl Europos Sąjungos“.
E. A. Spinelli projektas
Praėjus keliems mėnesiams po pirmųjų tiesioginių rinkimų 1979 m., Parlamentas ir Taryba patyrė rimtą santykių krizę dėl 1980 m. biudžeto. Raginami Europos Parlamento nario, Europos federalistų judėjimo įkūrėjo ir buvusio Komisijos nario Altiero Spinelli, 1980 m. liepos mėn. devynių EP narių grupė susitiko institucijų veiklos pertvarkymo būdams aptarti. 1981 m. liepos mėn. Parlamente įkurtas Institucinių reikalų komitetas, kurio koordinuojantis pranešėjas buvo A. Spinelli ir kurio uždavinys – parengti planą dėl galiojančių Sutarčių pakeitimo. Komitetas nusprendė parengti planus dėl teisės akto, kuris turėjo tapti Europos Sąjungos konstitucija. 1984 m. vasario 14 d. didžiąja balsų dauguma patvirtintas sutarties projektas. Jame numatyta, kad teisės aktų leidybos galios būtų įgyvendinamos pagal sistemą, panašią į federalinės valstybės dviejų rūmų sistemą[1]. Tokios sistemos tikslas – sukurti pusiausvyrą tarp Parlamento ir Tarybos, tačiau paaiškėjo, kad ji yra nepriimtina valstybėms narėms.
Suvestinis Europos aktas
Devintojo dešimtmečio pradžioje išsprendus ginčą dėl Bendrijos biudžeto, 1984 m. birželio mėn. Europos Vadovų Taryba per Fontenblo susitikimą nusprendė įkurti valstybių arba vyriausybių vadovų asmeninių atstovų ad hoc komitetą, kuris buvo pavadintas jo pirmininko J. Dooge’o vardu. Komitetui pavesta teikti pasiūlymus dėl Bendrijos sistemos veikimo ir politinio bendradarbiavimo gerinimo. 1985 m. birželio mėn. Milane surengta Europos Vadovų Taryba balsų dauguma (septyniais balsais prieš tris), taikant išimtinę tos institucijos procedūrą, nusprendė sušaukti tarpvyriausybinę konferenciją ir joje apsvarstyti institucijų galias, pasiūlymą naujomis sritimis išplėsti Bendrijos veiklą ir sukurti „tikrą“ vidaus rinką.
1986 m. vasario 17 d. devynios valstybės narės pasirašė Suvestinį Europos aktą (SEA), vėliau – 1986 m. vasario 28 d. – prie jų prisijungė Danija (po pritarimo referendume), Italija ir Graikija. SEA 1986 m. ratifikavo valstybių narių parlamentai, tačiau jo įsigaliojimas atidėtas šešiems mėnesiams iki 1987 m. liepos 1 d. dėl privataus asmens kreipimosi į Airijos teismus. SEA buvo pirmas reikšmingas Romos sutarties pakeitimas. Jo pagrindinės nuostatos pateiktos žemiau.
A. Sąjungos įgaliojimų išplėtimas
1. Didelės vidaus rinkos kūrimas
Visu pajėgumu veikianti vidaus rinka turėjo būti baigta kurti iki 1993 m. sausio 1 d. Ji buvo kuriama tęsiant ir išplečiant 1958 m. numatytos bendrosios rinkos (2.1.1) tikslus.
2. Nauji įgaliojimai šiose srityse:
- pinigų politika,
- socialinė politika,
- ekonominė ir socialinė sanglauda,
- moksliniai tyrimai ir technologijų plėtra,
- aplinka,
- bendradarbiavimas užsienio politikos srityje.
B. Ministrų Tarybos sprendimų priėmimo pajėgumų stiprinimas
Kvalifikuota balsų dauguma pakeitė vienbalsiškumo principą keturiose iš tuometinių Bendrijos atsakomybės sričių (pakeitimas dėl bendrojo muitų tarifo, laisvės teikti paslaugas, laisvo kapitalo judėjimo ir bendros jūros ir oro transporto politikos). Kvalifikuotos daugumos balsavimas buvo pradėtas taikyti keliose naujose atsakomybės srityse, pavyzdžiui, vidaus rinkos, socialinės politikos, ekonominės ir socialinės sanglaudos, mokslinių tyrimų ir technologijų plėtros bei aplinkos politikos. Galiausiai, kvalifikuotos daugumos balsavimui nustatytas Tarybos vidaus darbo taisyklių pakeitimas, kad būtų laikomasi ankstesnės pirmininkaujančios valstybės narės deklaracijos, jog ateityje balsavimas Taryboje būtų rengiamas ne tik Tarybos pirmininko iniciatyva, bet taip pat Komisijos ar valstybės narės prašymu, jei tam pritaria paprasta Tarybos narių dauguma.
C. Europos Parlamento vaidmens didėjimas
Priėmus Suvestinį Europos aktą, Parlamento įgaliojimai sustiprinti šiais būdais:
- pradėjus taikyti reikalavimą, kad priimant Bendrijos sutartis dėl plėtros ir asociacijos susitarimų būtų gautas Parlamento sutikimas;
- pradėjus taikyti bendradarbiavimo su Taryba procedūrą (žr. suvestinę 1.2.3), kuri Parlamentui suteikė tikrų, nors ir ribotų, teisės aktų leidybos įgaliojimų; ši procedūra tuo metu buvo taikoma keliolikai teisės sričių ir ženklino lemiamą Parlamento virsmą lygiaverte teisėkūros institucija.
Šią faktų suvestinę parengė Europos Parlamento Teisingumo, pilietinių laisvių ir institucinių reikalų teminis skyrius.
Mariusz Maciejewski